Straipsniai

http://www.muzikusajunga.lt/n/arvydo-malcio-premjera-mstislavui-rostropovičiui-atminti

Kovo 15 dieną Nacionalinėje filharmonijoje įvyko koncertas, skirtas Mstislavo Rostropovičiaus atminimui. Buvo atlikta Piotro Čaikovskio simfonija Nr. 4 f-moll, op. 36, Arvydo Malcio koncertas violončelei ir orkestrui „In memoriam“ (solistas Davidas Geringas) bei Leonardo Bernsteino politinė uvertiūra orkestrui „Slava!“ Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas. Kovo 25 d. šį koncertą transliavo Vokietijos radijo kultūros kanalas, transliacija buvo skirta šviesaus atminimo maestro M. Rostropovičiaus gimimo dienai – kovo 27-ajai.

Programa vienaip ar kitaip siejosi su M. Rostropovičiumi, legendiniu violončelininku, dirigentu, pedagogu ir visuomenės veikėju. Čaikovskio kūrinį jis yra daug kartų dirigavęs su žymiausiais pasaulio orkestrais, o nuotaikinga Bernsteino kompozicija buvo specialiai sukurta inauguraciniams M. Rostropovičiaus koncertams JAV. Ją papildė D. Geringo, Rostropovičiaus mokinio, improvizuotas hepeningas – į sceną jis išėjo su ausinėmis, įsimaišė tarp orkestrantų ir nuotaikingais šūksniais, kaip antai: „Rostropovičius myli LNSO!“ įsiterpė į kūrinyje naudojamų istorinių garso įrašų su politizuotomis kalbomis foną.

Tačiau koncerto centras buvo Arvydo Malcio kūrinio premjera – ypatinga dedikacija ir Rostropovičiui, ir pirmajam jo atlikėjui Geringui. Apie savo Koncertą autorius anotacijoje rašo: „Norėjau parašyti tarsi paminklinės arkos formos kūrinį, kuriame būtų atspindėtos Maestro dedikuotų kūrinių nuotrupos ir emocinės būsenos, muzikos garsais perteikti jo biografijos fragmentai, kurių klausydamiesi galėtume įsivaizduoti Menininko odisėją. Koncerte penkis kartus skamba penkiagarsis Maldos refrenas. Penkios natos, penkios ritminės figūros – nelyginant epigrama SLAVA – Maestro vardas, kuriuo į jį kreipdavosi draugai.“

D. Geringo ir R. Šerveniko meistriškumas padėjo atskleisti kompozitoriaus sumanymą. Trijų dalių (atliekamų be pertraukos) Koncerte violončelei tradiciškai buvo skirta centrinė vieta, daug dėmesio – kantilenai, dramatizmui, įtemptam siužetui (tai būdinga Malcio braižui). Pasakiškų sąskambių (arfos glissando, harmoninė kalba) įžanga žada kelionę po jausmų pasaulį. Violončelės partija prasideda kaip keliautojo, pagrindinio veikėjo, panirimas į laukiančią nežinią, išreiškia nerimą. Lyrinė tema atspindi tą laukimą ir sielos dvejones. Labai aukšti tonai staiga pasikeičia žemais, prasideda drama. Sudėtingi pasažai ir plati registrų amplitudė tarsi veda į netikėtus gyvenimo posūkius. Ir vėl – subtili lyrika.

Antrosios dalies pradžia žavi ilgais solo partijos tonais, melodingumu, o orkestre skamba nerimastingas leitmotyvas. Staiga mušamųjų audra, violončelės flažoletai tarsi pakimba ore, ir vėl arfos glissando grąžina į kelionės pradžią, lyg tai būtų gyvenimo perpetuum mobile. Paskui aukštyn kylantys vingrūs pasažai išsilieja į dangiško skaidrumo lyriką – grįžta lyrinis motyvas (Malda). Maža kadencija prasideda aliuzijomis į Bachą (dvibalsumas). Trečioji dalis – greita, ekspresyvi, kapoto ritmo. Violončelės partija labai dramatiška, lyg norima išsiveržti iš nustatytų ribų. Tiršta faktūra augina įtampą, kuri fleitų flažoletais subyra į vėl sugrįžtantį lyrinį leitmotyvą, kylantį į visiškai aukštus registrus. Jis, pasirodantis įvairiomis situacijomis, tarsi liudija Keliautojo vidinę ramybę ir ištikimybę visam, kas švelnu, ramu, kilnu, kitaip sakant, amžina. Juo koncertas ir baigiamas, tarsi norint parodyti tų amžinųjų vertybių pergalę gyvenimo verpetuose.

Savaip ribojantis žanras, aiški koncepcija (sąmoningai vengiant žanro infliacijos ar postmodernių deformacijų) galbūt lėmė tai, kad, pasak Geringo, koncertas „parašytas netipiškai violončelei“. Tai suprasčiau kaip komplimentą kūriniui, solo partijos naratyviškumo pabrėžimą. Solistas išgirdo kompozitoriaus idėją apie „amžiną keliautoją, dažnai vienišą“, praradusį Tėvynę, ir tą ilgesį perteikė. „Grojau truputį pakoreguotą kadenciją: įterpiau dvi Prokofjevo ir Šostakovičiaus citatas ar veikiau užuominas. Šalia Arvydo subtilių aliuzijų į Pendereckį, Lutosławskį ir Šnitkę taip „papildžiau“ draugų ratą, kuriais jis visada džiaugėsi. Negali išgyventi gyvenimo, bet gali parodyti jo atspindžius... Man ypač patinka dvasiškas epizodas (Malda), pasikartojantis penkis kartus, jis mane visuomet labai jaudina. Grodamas galvoju apie Rostropovičių, noriu perduoti savo meilę jam. Šiame kūrinyje tai išraiškai yra didelis pagrindas“, – kalbėjo D. Geringas.

Bisui solistas pagriežė sarabandą iš J. S. Bacho Siuitos c-moll Nr. 3. Tai, pasak jo, buvo pagrindinė vakaro citata, nes pats Rostropovičius ją grieždavo su orkestru, o D. Geringas jautėsi lyg jo vaidmenyje. Tad SLAVOS dvasia tikrai sklandė tą vakarą, buvo justi ore, jam dedikuoti kūriniai simboliškai padarė galimą Maestro buvimą tarp draugų, mokinių ir gerbėjų. Šis koncertas neabejotinai buvo pagarbos Žmogui, atidavusiam muzikos menui ir daugybei bičiulių visame pasaulyje visą gyvenimą, išraiška.