saus. 25, 2022
A. Malcys ir R. Lipinaitytė: naujasis Koncertas smuikui – tai pasakojimas apie mus
Autorė: Beata Baublinskienė
Leidinys: Lietuvos rytas
Sausio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje nuskambės kompozitoriaus Arvydo Malcio Koncerto smuikui ir styginių orkestrui pasaulinė premjera. Kompozitoriaus, kurio opusai dažnai skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio koncertų salėse, naują kūrinį rengia smuikininkė Rūta Lipinaitytė ir Modesto Pitrėno diriguojamas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.
Jūsų dėmesiui – pokalbis su kompozitoriumi ir soliste apie artėjantį neeilinį kūrybos įvykį.
– Arvydai, esate daug kuriantis kompozitorius: Lietuvos muzikos informacijos centro kataloge minimi bene 144 skirtingi jūsų kūriniai. Vis dėlto tokio klasikinio žanro, kaip Koncertas smuikui, ėmėtės pirmą kartą. Kas paskatino?
Arvydas Malcys: Mane visada žavėjo daugybė puikių kūrinių, sukurtų smuikui. Kai yra tiek geros muzikos, ir smalsu, ir sunku ryžtis dar vienam opusui. Idėja parašyti Koncertą smuikui kilo neformaliai šnekučiuojantis su Filharmonijos direktore Rūta Prusevičiene ir Lietuvos kamerinio orkestro vadovu ir smuikininku Sergejumi Krylovu. Šį Koncertą sukūriau Lietuvos nacionalinės filharmonijos užsakymu. Keičiasi muzikos formos, mados, bet aistros, žmogiškasis turinys visais laikais išlieka toks pats. Tikiu, kad šiandien ir atlikėjai, ir klausytojai pasiilgo muzikoje ypatingų momentų, dėl kurių būtų galima vėl įsimylėti kokį nors naują kūrinį, – kaip kažkada Mozarto, Schuberto ar Brahmso...
Modernizmo vėjai jau tartum išsisėmę, tad muzika iš įvairių epochų gali susilieti viename kūrinyje. Ši partitūra turi tam tikrą siužetą su savo monologais, dialogais, alegorijomis. Bandžiau sukontempliuoti koncertą iš daugybės fragmentų, kurie atspindėtų ir smuiko galimybes, ir nūdienos kultūrinį sluoksnį, ir šiandienos pulsą, žmonių viltis ir klystkelius. Norėjau, kad klausytojas pamiltų šį pasakojimą apie mūsų patirtis, meilę ir jos praradimą, apie sutiktus žmones, keliones, gyvenimo išbandymus…
Koncerto pradžia – tai mūsų išsiilgto pavasario nuojauta, tai lyg ilgai lauktas paukščių sugrįžimas į namus, jų klegėjimas ir džiaugsmas sugrįžus. Kūrinio pradžią inspiravo vieną nuostabų pavasario rytą matytas vaizdas pro automobilio langą: pamačiau danguje parskrendančus į Lietuvą didžiulius paukščių būrius. Jų buvo labai daug, visa gamta ilgėjosi jų ir džiaugėsi jų sugrįžimu.
– Koncerto žanre labai svarbi yra solisto asmenybė. Jūsų kūrinį grieš viena ryškiausių mūsų scenos smuikininkių, „Auksinio disko“ laureatė Rūta Lipinaitytė. Ką galėtumėte pasakyti apie bendradarbiavimą su šia smuikininke?
A.M.: Rūta charizmatiška atlikėja, kuri labai gerai jaučiasi scenoje, yra artistiška, techniška ir mėgstanti iššūkius. Imponuoja jos darbštumas ir reiklumas sau. Mane džiugina Rūtos kultūros misija – ieškoti, paruošti ir atlikti lietuvių kompozitorių kūrinius.
Solidi ir prasminga yra jos iniciatyva – įrašyti ir paskelbti „Youtube“ platformoje visus žinomus lietuvių kompozitorių kūrinius smuikui solo. Kiekvienam kompozitoriui svarbus atlikėjo santykis su šiuolaikine muzika. Puikiai prisimenu laiką, kai lietuvių kompozitoriai kūrė daug styginių kvartetų, nes juos įkvėpė Vilniaus kvartetas. Buvo etapas, kai radosi daug kūrinių smuikui dėl nenuilstančio smuikininko Raimundo Katiliaus iniciatyvos. Rūta man yra savotiška R. Katiliaus misijos tęsėja, populiarinant ir inspiruojant lietuvių šiuolaikinę muziką smuikui. Rūta jau yra grojusi mano Koncertą smuikui, altui ir styginių orkestru ir įrašė pjesę smuikui solo „Narcizas“ (įrašas skelbiamas „Youtube“ kanale). Iš tiesų Koncertas smuikui ir styginių orkestrui turėjo būti atliktas jau anksčiau su Lietuvos kameriniu orkestru, bet dėl pandemijos buvo kelis kartus perkeltas, ir štai dabar Lietuvos filharmonijos vadybai suradus naują koncerto datą bus atliktas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
– Rūta, kaip jums sekasi repetuoti naują kūrinį? Ar daug tenka bendrauti su autoriumi rengiant premjerą?
Rūta Lipinaitytė: Sekasi puikiai, dabar ieškome rakto jau ir su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu. Be abejo, su autoriumi bendraujame daug. Vertinu Arvydo Malcio pasitikėjimą atlikėju, bet tuo pačiu ir begalinį rūpestį nauju kūriniu, norą, kad klausytojas išgirstų, išgyventų ir suprastų tiek tai, kas parašyta natose, tiek tą kitą pasaulį, egzistuojantį tarp natų.
– Ar galėtumėte apibūdinti Arvydo Malcio Koncertą smuikui? Palyginti jį su kitais panašiais kūriniais? R.L.: Šis koncertas – tai spalvinga istorija, kuria aš tikiu, istorija apie artisto gyvenimą, kurioje smuikas yra tarsi personažas, įkūnijantis menininko sielą. Besiblaškantis, norintis, kad jį kiti pamiltų, išgirstų ir suprastų.
R.L.: Ši muzika kupina prisiminimų iš vaikystės apie netektis, bandymus, nusivylimus, perteikiamos ir menininko svajonės. Visai kitoks yra Koncerto finalas, – jame solo smuikas ir orkestro tutti simbolizuoja lyderį ir bendraminčių gaują, kurie triukšmauja, šūkauja, juokiasi, tyčiojasi iš kitų. Šie įvaizdžiai iš dalies yra paties kompozitoriaus įsivaizdavimas, iš dalies mano pačios kūrinio suvokimas. Visuomet po koncerto įdomu išgirsti ir klausytojų nuomonę, – galbūt kiti įžvelgs kitokį personažą, galbūt išgirs kitokią istoriją, savo vaikystės atgarsius? Arvydo Malcio muzika visada atspindi visą paletę įvairiausių žmogiškų jausmų. Muzikos nelyginu, kiekvienas kūrinys palieka gilų ir labai skirtingą pėdsaką mano širdyje. Labai mėgstu pažinties su kūriniu procesą – nuo nedrąsių pirmųjų prisilietimų iki nuoširdžios meilės. Šis pažinimo kelias visada labai spalvingas: kupinas abejonių, ieškojimų, džiaugsmų, netgi pykčio, ginčų, nesutarimų. Kaip ir su kitu žmogumi – reikia rasti teisingą raktą tiek į kito žmogaus, tiek į kūrinio širdį. Kai jis randamas, sužydėjusi draugystė atneša be galo daug malonių akimirkų, šildo širdį ir įkvepia.
– Rūta, kuo Jus apskritai žavi šiuolaikinė muzika ir lietuvių autorių kūryba?
R.L.: Išties daug groju Lietuvos kompozitorių kūrinių. Kodėl? Iš dalies tai – patriotizmas. Visais laikais naujų kūrinių pirmieji atlikėjai dažniausiai būdavo kompozitoriaus tautiečiai. Kas, jei ne atlikėjas, gali atverti kelią naujai kūrybai į klausytojų širdis? Tačiau tai ir nuoširdi meilė: grodama lietuvišką muziką ją gerai jaučiu, tai tiesiog yra mano muzika, ją mėgstu, gerbiu, ji yra mano pačios dalis. Be to, mėgstu pasirinkti nežinomus kūrinius, nes tokios muzikos atlikime įžvelgiu gilią prasmę. Klausytojas ne visada yra pasiruošęs surizikuoti išgirsti negirdėtą muziką, tačiau atlikėjo dėka gauna progą nustebti, sužinoti. Šios emocijos ne mažiau vertingos nei malonumas klausytis žinomų kūrinių.
– Arvydai, jūsų muzika gana plačiai skamba ne tik Lietuvos, bet ir užsienio koncertų salėse. Ar pandemijos laikotarpis koregavo kūrybinius planus?
A.M.: Pandemija sujaukė visus kūrinių atlikimus. Šia prasme – tai tragiškas laikotartpis. Buvo daug planų ir Lietuvoje, ir užsienyje, – vieni buvo atidėti, kiti negrįžtamai užgeso... Iš realizuotų 2021 m. svarbesni buvo „Žaidimų pagal MocARTą“ atlikimas Carskoje Selo rūmuose vasaros muzikos festivalyje – kūrinį griežė Rusijos nacionalinis simfoninis orkestras, taip pat – Koncerto smuikui, altui ir styginių orkestrui atlikimas Uzedomo festivalyje Vokietijoje – grojo Klaipėdos kamerinis orkestras, solistai Hartmutas Rohde ir Ingrida Rupaitė, dirigavo Davidas Geringas. Vilniaus festivalyje Modesto Pitrėno diriguojamas LNSO pristatė kūrinio „Žinia“ simfoniniam orkestrui premjerą. Susipažinau su puikiu Latvijos „Quadra“ fortepijoniniu kvartetu iš Rygos, kurie atliko kūrinį „Sniegynų hiacintas“ „Baltijos muzikos dienos“ festivalyje Estijoje ir Rygoje. 2021 m. mano kūriniai buvo įrašyti į kelias Lietuvos atlikėjų kompaktines plokšteles: Kauno VDU kamerinio orkestro plokštelę „Fraktalas“, Giedriaus Gelgoto plokštelę „Solitude“, brolių Motiejaus ir Mykolo Bazarų fortepijoninio dueto plokštelę „NE žaidimai“, Liudo Mockūno – „Polylogues“.
Kūrybos atžvilgiu pandemija manęs niekaip nepaveikė: tu sėdi vienas prie klaviatūros – ar gatvėje karantinas, ar festivalis, tai nieko nekeičia. Iš dalies manau, kad karantinas leido daugiau mąstyti, mažiau skubėti. Žmonės atsigręžė į save, savo artimuosius, vaikus, anūkus, nustebo pamatę, kas vyksta jų artimoje aplinkoje, pagaliau – vėl sugrįžo prie knygų skaitymo. Esu pasiskiepijęs, be reikalo nekontaktuoju, sumažinau apsilankymus teatruose, koncertuose, parodose ir tikiuosi išvengti viruso. Tačiau matau ir jaučiu, kad žmonės pavargę. Visas pasaulis pavargęs nuo pandemijos. Ir tik bendromis pastangomis, tolerancija ir atsakomybe mes pajėgsime susitvarkyti su pandemija ir iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis.