Straipsniai

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/arvydas-malcys-jubiliejinio-koncerto-apeigos/242465

Balandžio 22-osios, šeštadienio, koncertas Nacionalinėje filharmonijoje skirtas kompozitoriaus ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) violončelininko Arvydo Malcio 60-mečio jubiliejui. Viename kūrinių, atliekamų per A. Malcio autorinį vakarą, kompozitorius siekė ištrinti ribą tarp „rimtosios“ ir „lengvosios“ muzikos. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje A. Malcys baigė violončelės klasę ir studijavo muzikos komponavimą. Nuo tada ir groja, ir kuria klasikinę muziką. „Gėriuosi A. Malcio talentu, – apie jį rašė kolega, kompozitorius Šarūnas Nakas. – Per porą dešimtmečių – net 29 kompozicijos orkestrui. Jo rekordiškas produktyvumas prilygsta našiam architekto darbui, nuosekliai ir sparčiai statančiam vieną miesto rajoną po kito.“

Programoje – keturi kūriniai: Trečioji simfonija „Grünwald“ (2010), Koncertas violončelei ir orkestrui (2009), simfoninė kompozicija „Virš mūsų tik dangus“ (2003) bei Koncertas sopraniniam saksofonui ir orkestrui (2004).

Kaip atsirinkote opusus jubiliejiniam 60-mečio koncertui? – teiravomės Arvydo Malcio.

Galėjo būti įvairūs variantai. Šioje programoje kiekviena kompozicija yra kitokia ir forma, ir orkestruote, turi skirtingus tikslus ir istorijas. Kūrinius atrinkau paprastai – Trečioji simfonija dar neskambėjusi Vilniuje, pasitaikė proga vilniečiams ją išgirsti. Kadangi esu ir violončelininkas, norėjau, kad nuskambėtų Koncertas violončelei (jį atliks puikus atlikėjas Borisas Andrianovas). Teko bendrauti su Mstislavu Rostropovičiumi (jis man – didžiulis autoritetas), todėl norėjau, kad kaip pagarba jam, prisiminimas būtų pagrotas vienas iš dviejų jam skirtų simfoninių kūrinių – „Virš mūsų tik dangus“. Koncertas sopraniniam saksofonui – įdomus „rimtosios“ ir „lengvosios“ muzikos pavyzdys, todėl tinka tokio koncerto pabaigai.

Muzikinės mintys – netikėtos

Esate parašęs ir kitų muzikams dedikuotų kūrinių. Pavyzdžiui, koncertą, skirtą altininkui, dirigentui Jurijui Bašmetui. Ar atlikėjai – vienas įkvėpimo rašyti šaltinių?

Taip jau nutinka, kai kūrinius inspiruoja atlikėjai, dažniausiai jie ir dedikuojami tiems, dėl kurių atsirado. Koncertai solistams su orkestru dažniausiai ir lemia apsisprendimą. Kai yra aišku, kas atliks kūrinį, nereikia ieškoti solisto. O atlikėjas, besidomintis šiuolaikine muzika, ieško naujų, dar neatliktų kūrinių. Tai – didelė laimė kompozitoriui. Koncertas smuikui, altui ir styginiams buvo sukurtas J. Bašmeto užsakymu ir atliktas Maskvos Piotro Čaikovskio filharmonijos salėje. J. Bašmetas savo 60-mečio proga surengė grandiozinį koncertų ciklą. Jo metu dalyvavo geriausi atlikėjai, skambėjo užsakyti kompozitorių kūriniai: Gijos Kančelio, Aleksandro Čaikovskio, Giovanni Sollimos, Igorio Raichelsono ir mano. Žinoma, žymių atlikėjų įvertinimas kiekvienam autoriui suteikia pasitikėjimo.

– Muzikologė Beata Baublinskienė jus pavadino muzikos poetu. Kas dar, be apmąstymų sodyboje stebint praplaukiančius debesis, klausantis prazvimbiančių bičių simfonijos, jums kelia muzikinių minčių?

Pačiam netikėtai viskas aplink gali sužadinti įvairias inspiracijas, refleksijas, prisiminimus, apmąstymus. 2000 metais dvi savaites nuobodžiavau, stebėjau jūrą, debesis ir saulę paplūdimyje prie Viduržemio jūros ir mintyse susidėliojau kūrinio struktūrą, nuotaiką, ritmą. Grįžus teliko užrašyti. Taip atsirado „Akimirka amžinybėje“ styginių orkestrui. Sodyboje man patinka stebėti saulėlydį, stebiu kiekvieną vakarą. Vanagą ar stirną, lapę, kiškį. Gulėdamas žolėje galiu valandą sekti kokio nors vabalo kelionę. Kadangi sodyba ant kalno, mėgaujuosi nuostabiais vaizdais. Rytais žavi tiršta migla, kuri palengva ištirpsta – visa tai amžina kaip kosmoso ūkai, tai ne kokie laikini nutikimai. Visi šie stebėjimai, išgyvenimai veikia pasąmonę, savimonę. Ir klausa girdi visai kitą akustinį foną – čiulba gausybė paukščių, zvimbia vabzdžiai, retkarčiais tolumoje sumykia karvė ar suloja kaimynų šuo. Kai rudenį grįžtu į Vilnių, jaučiuosi, lyg būčiau išlipęs iš medžio...

Viena kūrybinė pertrauka

– Kukliai pavadinote save amatininku, kiemo arba gatvės kompozitoriumi. Nors pirmiausia rašote savo malonumui, kaip manote, kada kompozitorius pasiekia kūrybinę brandą?

Neįmanoma atsakyti. Vieni kompozitoriai – vunderkindai nuo vaikystės: rašo operas, simfonijas, jais žavimasi. Tačiau vėliau pasimeta tarp kitų kompozitorių ir jų kūryba nebeatliekama. Kiti miršta sulaukę pasaulinės šlovės būdami 35 metų, o dar kiti tokio amžiaus tik pradeda kūrybos kelią. Iš istorijos žinome daug pavyzdžių, kai kompozitorius išgarsėjo po mirties. Arba jam esant gyvam vertinamas jo atlikimas ir tik po mirties atrandama jo, kompozitoriaus, kūryba. Manau, šiandien menininkams nereikia nei jaustis reikšmingiems, nei reikalauti įvertinimo ar išskirtinio dėmesio. Tereikia daryti tai, kas tau įdomu ir prasminga, ką sugebi. Tie, kam tai įdomu, laukia naujų kūrinių. Koks kūrėjas esi, atsakys visada teisus ir negailestingas laikas.

– Kodėl daug muzikos atlikėjų taip pat yra ir autoriai arba dirigentai? Ar tai – saviraiškos paieškos?

Manau, kad taip. Kiekvienas smalsus atlikėjas domisi, kodėl taip užrašyta, kodėl toks štrichas, kodėl šis epizodas įsiterpęs būtent šioje vietoje, o dramaturginė medžiaga staiga pasikeičia, ir kas norėta tuo pasakyti? Daugybė klausimų kyla atliekant kitų sukurtą muziką. Nejučia pradedi analizuoti, įsivaizduoti tą „Pelėją ir Melisandą“, norisi pačiam pabandyti. Sakoma, kad kiekvienas žmogus savyje turi kūrėjo grūdą, tik reikia jį auginti ir puoselėti. Būna įdomu, kai muzikinį kūrinį, kurio kanonus žinojome dar mokykloje iš bendro išsilavinimo, atvykęs dirigentas visiškai naujai interpretuoja. Tada supranti, kad interpretacija gali ne tik dramos spektaklį, bet ir simfoniją pakeisti, atgaivinti žadinant smalsumą.

– Giuseppe Verdi yra nerašęs 19 metų, Sergejus Rachmaninovas po nepavykusios simfoninės premjeros – trejus metus. Kodėl taip nutinka? Ar jus yra ištikusios kūrybinės pertraukos?

Patyriau ir aš ilgą pertrauką. Sąjūdžio laikotarpiu, prieš nepriklausomybės paskelbimą, ne rašymas rūpėjo. Buvo tautos ir valstybės apsisprendimo bei atkūrimo metai. Visos mintys ir laikas buvo skirti mitingams, spaudos platinimui, bendravimui su bendraminčiais, pokalbiams laisvės, valstybės ir nepriklausomybės temomis. Tas periodas mano gyvenime užtruko, buvo nelengva vėl sugrįžti į nuojautų, emocijų ir kūrybos lauką.

Triukšmas nueina šalin

Kokie jūsų įpročiai prieš sėdant rašyti muzikos? Kaip atsikratote girdėtų melodijų arba kasdienio mus lydinčio triukšmo?

Jeigu užkrečia kokia nors idėja, mintys veja viena kitą – supantis triukšmas ar persekiojantis užsilikęs muzikinis motyvas savaime nueina į šalį. Prieš rašant muziką įsijungusi vaizduotė pagimdo idėją. Nesvarbu, tai simfonija ar kūrinys solo instrumentui, turi ateiti nuotaika, kuri sukuria iš pradžių net nenusakomą būseną, jausmą, istoriją. Į visa tai turi įsiklausyti, patikėti tuo, tada mintyse lydimas šios būsenos susikurti tam tikrą dramaturgiją, nuotaiką. Visa tai man yra postūmis kūrinio formai, temoms atsirasti, plėtoti muzikinę mintį, tuomet – ritmą, metrą, tempą, štrichus.

– Su LNSO dalyvaujate edukaciniuose koncertuose „Planeta orkestras“ – mokiniams grojate ir pasakojate, kaip „veikia“ orkestras, dirigentas leidžia išbandyti batutą, kaip ja pamojus atsiliepia muzikos atlikėjai. Koks vyksmas, procesas jums yra koncertas?

– Koncertas orkestro muzikantams – kaip savotiškos apeigos. Viskas, kas buvo prieš tai, atidedama į šalį. Man asmeniškai tai dar ir nusilenkimas kūrinio autoriui. Visus mus – atlikėjus, kurie gyvenime esame labai skirtingi, – koncertas (tiksliau, scenoje atliekama muzika) suvienija. Tampame nedaloma bendruomene, kurioje veikiame vienas už visus ir visi už vieną. Net dirigento klaida mūsų „neatmuštų“ nuo vienijančio tikslo. Kai kūrinys aiškiai užrašytas ir gerai paruoštas atlikti, tada pasimėgaudamas girdi besidubliuojančius balsus, kontrapunktą, kelias akompanimento linijas, ritminį piešinį ir visa vienijantį muzikos polėkį. Tuomet pajunti, kad imi girdėti kompozitoriaus kūrinio užrašymo logiką ir „virtuvę“.

Ką rašote šiuo metu?

Neseniai baigiau didžiausią savo kūrinį – baletą „Meistras ir Margarita“. Rašau vieną kūrinį Rusijos atlikėjams. Turiu keletą didesnių ir keletą mažesnių sumanymų, kurie bus atliekami Lietuvoje, tačiau kol kas dar nėra galutinai sutarta