Straipsniai

http://www.modus-radio.com/apzvalgos/arvydas-malcys

Jei sutiktume su prielaida, kad kompozitoriaus tikslas (bent jau vienas svarbesnių) yra sukurti originalų pasaulį (tai tik prielaida!), iškart turėtume apibrėžti, iš ko ir kaip tas pasaulis atsiranda. Čia atsidurtume bemaž tokioje pačioje padėtyje, kurion patenka rašytojas fantastas, svarstantis, į kokias aplinkybes (gal dar neegzistuojančias?) ir sąlygas (turbūt kolkas neįmanomas?) patalpinti idėjas ir herojus, kad norimos vizijos skleistųsi natūraliausiu ir efektyviausiu būdu. Žinoma, autoriui projektuoti idėjas yra (kiek) lengviau, negu kam nors kitam paaiškinti, kokiu būdu ir dėl kokio tikslo jos atsiranda. Menininko pasirinkimas, kiek racionalus bebūtų, vis tiek didele dalimi nulemtas nekontroliuojamos nuojautos kreipti įvykius ta linkme, kuri labiausiai nustebintų: ne tik kūrinio suvokėjus, bet ir patį kūrėją. Todėl visos pastangos užtikrintai tvirtinti, neva kompozitorius X pasirinko Y žanrą ir Z formą todėl, kad tęsia A tradiciją, atsižvelgdamas į B laikotarpio savitumus ir paklūsdamas L orkestro bei P festivalio reikalavimams, – atsitrenkia į abejingą ir nenugalimą tikrovės uolą, ištikšdamos į begalę smulkių purslų, savyje nebeturinčių jokios energijos ir prasmės.

Ką tokiu atveju įmanoma pasakyti apie kompozitoriaus Arvydo Malcio muziką? Kartoti informaciją iš kadrų įskaitos lapo, liudijančią jo studijų ir darbinės praktikos istoriją? Ieškoti (ko gero) mažai ką sakančių paralelių su kitais, galbūt panašaus kirpimo ir likimo menininkais? Remtis teiginiais iš jo interviu ar kažkieno parašytų tekstų apie jį ir jo muziką?

Betgi visa tai – jau praeitas etapas. Naujausioje lietuvių muzikos panoramoje Malcys seniai tapo brandu, specifiniu reiškiniu, kuris byloja pats apie save. Jo rekordiškas produktyvumas prilygsta našiam architekto darbui, nuosekliai ir sparčiai statančiam vieną miesto rajoną po kito. Be to, Malcio projektuojami objektai dažniausiai yra monumentalūs, ir jau vien dėl tos savybės jų neįmanoma nepastebėti. Dar norisi tuoj pat gretinti Malcį su darbščiaisiais vokiečiais – Pauliu Hindemithu (1895-1963) ir Hansu Werneriu Henze (g. 1926), iki ausų panirusiais instrumentinių koncertų ir simfonijų jūroje, – bet juk čia ketiname kalbėti ne apie žanrų istoriją ir jos herojus, o tik apie kompozitorių Arvydą Malcį ir jo muziką.

Gėriuosi Malcio talentu. Man jis – nelyg koks ispanų karalienės siųstas jūrininkas, keletu laivų perplaukęs vandenyną ir užkariavęs begalę naujų teritorijų. Per porą dešimtmečių – net 29 kompozicijos orkestrui. Su tokiu Malcio darbingumu negali konkuruoti nė vienas lietuvių kompozitorius. Penkiolika metų – dešimt instrumentinių koncertų: du fleitai (1995, 2007), altui (1997), trombonui (2003), sopraniniam saksofonui (2004), fortepijonui (2005), klarnetui (2007), tenoriniam saksofonui (2008), violončelei (2009) ir dvigubas – Sinfonia concertante (2008; trys versijos: klarnetui ir altui, dviem smuikams, smuikui ir altui).

Čia turime sustoti. Už langų – nebe XIX amžius, kai pasaulis knibžda nuo įkvėpimu trykštančių meno ir gyvenimo romantikų, regis, tik ir laukiančių progos sužibėti visais įmanomais būdais: nuo beprotiškų pasažų iki pritrenkiamai milžiniškų formų. Laikai pasikeitę, mados ir galimybės – taip pat: negalima to nepaisyti.

Tačiau Malcys laužo normas. Klausytojų lūkesčiai, įtvirtinti simboliai, visuomenės nuomonė – viskas truputį kvestionuojama ir pakreipiama kitaip: niekas neatmetama, bet ir nenaudojama įprastai (tarsi vienu metu būtų dirbama ir saviems, ir oponentams). Malcys formuoja savotišką anomaliją, kurios magnetizmas ir gravitacija stebėtojus sviedžia į autoriaus nubrėžtą gana sudėtingo piešinio, klasikinės ir avangardinės muzikos trajektorijas kertančią orbitą, pažeidžiančią jų uždarumą ir vientisumą, atmetančią daugelį apribojimų. Tai unikali patirtis, kylanti iš vidinio pasaulio prieštaringumo ir asmeninės laisvės poreikio.

Kuo motyvuotas toks poreikis nusižengti? Tikriausiai, maištingos Malcio prigimties, nulemiančios vienų prietarų ignoravimą, kitų įsigalėjimą, nekomplikuoto stiliaus poreikį ir agresyvų informacijos perteklių, nesuskaičiuojamas aliuzijas į kitų autorių muzikas ir norą kurti klasikinių formų pakaitalus, užuominų, kapituliacijų ir reveransų estetiką, grįstą akinančių mitų schemomis ir sumania masalo ir apgaulės taktika.

Galbūt taip atsitinka, nes Malcys gyvai reaguoja į dvejopą apsuptį: jo sąmonę be paliovos atakuoja akademinės legendos ir avangardo iššūkiai. Nesusitapatindamas nė su viena puse, kompozitorius diskutuoja iškart su abiem. Kiekvienas atsakas šifruojamas dviem kodais, tarsi mėginant kariauti dviem frontais. Tai atskleidžia Malcio filosofijos esmę: jis yra tradicionalistas su postmodernistiniu virusu galvoje. Jei susitaikome su tokiu (vis dar beveik) paradoksu, dangus pragiedrėja ir mes stebime neskubrias debesų konfigūracijas, leidžiančias įsižiūrėti į tai, kas kompozitoriui iš tikrųjų rūpi, o ne į tai, ko mes ten nerasdami (arba atvirkščiai – netikėtai aptikę) sutrinkame.

Tuomet matome, kad Malcio muzika evoliucionuoja tarsi dreifuojantis žemynas: genetiškai kilusi iš šaltoko lietuvių modernizmo, ji mutuoja į šiltesnius ir draugiškesnius konservatyvesniems klausytojams standartus. Tačiau tas dreifas – visiškai neprognozuojamas, stichiškas, netgi nenuoseklus. Malcys gali parašyti tonalią didingą simfoniją (tarsi sektų kokiu romantiku) ir iškart po to – energingą šokiruojantį avangardinį opusą (tarsi ką tik perskaitęs knygą apie naujoviškas garsų išgavimo technikas). Laikai, erdvės, pojūčiai ir įspūdžiai susimaišo it kalbos Babelio bokšto statyboje. Tai – ne pavieniai atvejai: tai kone nuolatinė šios kūrybos būklė ir ryškiausia charakteristika.

Laužydamas estetines ribas (gal visai netyčia?), ignoruodamas didžiąsias strategijas (gal be blogos valios?), Malcys paprastina (sau ir kitiems) daugelį kitų aspektų (muzikos kalbą ir formas), tapdamas be galo patrauklus šiuolaikiniams atlikėjams (netgi labai garsiems), išpažįstantiems klasikinį kanoną, tačiau ieškantiems (bent jau kartais) kažko šviežesnio, nei pusantro šimto metų senumo autoritetų veikalai. Toks dialogas su klasikos virtuozais ir yra (tikriausiai) svarbiausias kompozitoriaus produktyvumo stimulas. Visa Malcio kūryba nuolat atliekama ir įrašinėjama: argi tai negali būti rimčiausia autoriaus siekiamybė?

„…Muzika turi tekėti, gyventi, pasakoti…“ – viename interviu yra pasakęs Arvydas Malcys. Po tokių jo žodžių geriausia (ir laikas) kažko pasiklausyti. Nes galutinio taško šioje istorijoje dar niekaip negalima padėti.