Straipsniai

https://www.7md.lt/muzika/2021-06-18/Ikveptas-Beethoveno

Vilniaus festivalyje, birželio 22 d., Nacionalinėje filharmonijoje pristatote naujausią savo simfoninį kūrinį „Žinia“, skirtą Ludwigui van Beethovenui. Festivalio koncertas tarsi pratęsia nuo pernai visame pasaulyje minimas Ludwigo van Beethoveno 250-ąsias gimimo metines. Beethovenas yra įkvėpęs daugelį šiuolaikinių kūrėjų: Mauricio Kagelis, Michaelas Gordonas, Vidmantas Bartulis, Raminta Šerkšnytė, Christopheris Rouse’as – pastarųjų darbai susiję būtent su žymiąja Beethoveno Penktąja („Likimo“) simfonija. Ji skambės tame pačiame festivalio koncerte kaip ir Jūsų naujas kūrinys. Kas būtent – Beethoveno kūryba ar jo gyvenimo faktai – Jus įkvėpė sukurti savo opusą?

Beethoveno fenomenas, manau, yra palietęs kiekvieną menininką. Kiekvienam Beethovenas yra muzikos klasikos simbolis. Po Prancūzijos revoliucijos Europoje 20 metų tęsėsi suirutė, chaosas, Napoleono karai tai su viena, tai su kita valstybių koalicija. Visa tai palietė visus europiečius, tai išgyveno ir Beethovenas, iš pradžių susižavėjęs Napoleonu, paskui juo nusivylęs. Slegiant inuotaika, susitaikėliška europiečių pozicija, agresijos, brutalumo teisinimas – kaip kartais ano laikotarpio situacija primena šiandieną... Klausydamasis Beethoveno Penktosios aš jaučiu tvyrančią ore ir tą XIX a. pradžios atmosferą...

Per Antrąjį pasaulinį karą Penktosios simfonijos pirmieji taktai („likimo“ motyvas) buvo naudojami kaip BBC laidų signalai nacių okupuotai Europai. Beethoveno kūryba naudojosi ir romantikai, ir simbolistai, ir naciai, ir sovietai, šiandieniniai modernistai ir popsininkai. Šiandien Beethoveno kūryba masiškai komercizuota – jiskamba per visus TV kanalus, filmuose ir reklamose, naudojama „mobiliakų“ ir žadintuvų signalams.

Ir kūrybinis, ir socialinis menininko gyvenimas susipynęs su individo būties trapumu. Čia yra visko: optimizmo, pesimizmo, fatalizmo, grotesko. Klausydamasis Beethoveno kūrybos mintyse prisimeni, ką žinai apie jį, apie jo sudėtingą charakterį, jo bendravimą su broliais, tragišką apkurtimą, bet kartu ir jo užsispyrimą, nesitaikstymą, nepataikavimą, jo tikėjimą bendražmogiškomis vertybėmis.

O kaip jo asmenybės ir konteksto apmąstymus išsprendėte kompozicijos technikos požiūriu: ar yra Beethoveno kūrinių citatų, gal naudojate kokias nors drastiškas technikas? Kokiomis priemonėmis perteikiate savo santykį su Beethovenu?

Šiais laikais meno kalba tapo labai individuali. Kiekvienas autorius susikuria savo žodyną ir kalbą. Tas legendinis Beethoveno posakis apie Penktąją simfoniją –  „likimas beldžiasi į duris“ –buvo vardiklis ir postūmis, kuris mane jaudina ir šiandien, kai pasaulis yra toks nesaugus ir pažeidžiamas. Kūrinio „Žinia“ pirminė ląstelė – tai modifikuotas ritminis ir melodinis motyvas iš Penktosios simfonijos. Ta ląstelė, tas ritminis ir melodinis (mažosios tercijos) refrenas kartojasi per visą kūrinį, jis plėtojamas ir varijuojamas tirštinant orkestro faktūrą. Nerimo pulsas užkoduotas perkusijoje ir tęsiasi per visąkūrinį, trumpam išnykdamas tik Adagio epizode, kuriame lyg iš sapno, iš miglos išnyra prisiminimai apie praeitą gyvenimą, apie saugų, sotų ir patogų Europos klasikos, humanizmo, reformacijos klestėjimo aukso amžių. Šiame epizode naudoju kelias Beethoveno citatas, paimtas iš Devintosios simfonijos Adagio.

Rašydamas muziką, įkvėptą kad ir Mozarto („Žaidimai pagal MocArtą“), siekėte eiti koja kojon ir su panašia klasicistine stilistika?

Rašydamas „Žaidimus pagal MocArtą“ bandžiau įsivaizduoti, koks šiandien būtų Mozartas, kokią rašytų muziką ir kokias emocijas ji teiktų klausytojui. Įsivaizdavau, kad ta muzika turi spinduliuoti gyvybingumu, žaismingumu, lengvumu ir elegancija. Tačiau šioje kompozicijoje nėra jokių Mozarto citatų. Beje, šis kūrinys po keleto savaičių skambės Maskvoje, atliekamas prestižinio Rusijos nacionalinio simfoninio orkestro, viename jų vasaros festivalio koncerte.

Įprasta aktualija: kaip pavyko susigyventi su karantinu?

Manau, karantinas niekaip neįtakoja kūrybos. Menininkas kaip kuria vienas, atsiribojęs nuo aplinkos, paniręs į savo sumanymus ir svajones, taip ir toliau kuria bet kokiomis sąlygomis. Išdalies manau, kad karantinas netgi davė naudos: nustota skubėti, atsirado laiko tokiems dalykams, kuriems anksčiau jo neatsirasdavo. Žmonės pradėjo daugiau bendrauti, atsigręžė į save, savo artimuosius, vaikus, anūkus, nustebo pamatę, kas vyksta jų artimoje aplinkoje, pagaliau vėl sugrįžo prie knygų skaitymo.

Dar pridursiu – nesustojo gimti nauji kūriniai. Tik, žinoma, sudėtinga juos atlikti – atšaukti koncertai, sudėtingos galimybės repetuoti ir t.t. Kokie Jūsų kūriniai yra patekę į šią aplinkybių nemalonę ir kokios jų istorijos?

Tikrai taip, teko kentėti atlikimo badą. Tikiuosi, tai greitai baigsis. 2020 metai man turėjo būti įdomūs. Tačiau visų kūrinių atlikimas nusikėlė neapibrėžtam laikui... Iš neįvykusių stambių kūrinių paminėčiau Koncerto fortepijonui atlikimą Italijoje ir Kosta Rikoje, Koncerto akordeonui atlikimą Rusijoje, „Concerto grosso“ atlikimą Vengrijoje, „Virš mūsų tik dangus“ atlikimą Anglijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje. Bet labiausiai laukiu naujų kūrinių atlikimo todėl, kad galėčiau išgirsti, ar man pavyko įgyvendinti savo sumanymus. Koncerto smuikui premjera dėl pandemijos atidėliota keletą kartų ir šiandien nežinau, kada ji sulauks savo atlikimo. Kol kas yra sutarta tik dėl kūrinio įrašo (įrašinės Lietuvos kamerinis orkestras, solistė Rūta Lipinaitytė, dirigentas Vilmantas Kaliūnas).

Savo atlikimo dar laukia simfonija „Vakarykštis pasaulis“ – tai stambios apimties opusas dideliam simfoniniam orkestrui, kuris kol kas neturi tvirtos pozicijos tvarkaraštyje ir laukia savo eilės. Premjeros laukia ir vokalinis-instrumentinis ciklas „Ledynų Lietuva“ pagal Sigito Gedos žodžius. Tikiuosi, šį kūrinį jau kitais metais galės išgirsti klausytojai. Tad iš naujausių mano stambios formos kūrinių labiausiai pasisekė „Žiniai“ – klausytojai jį galės išgirsti jau kitą savaitę Vilniaus festivalyje.

Dėkoju už pokalbį.