Straipsniai

Arvydas Malcys (g. 1957) – vienas pastebimiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių. Jis bene vienintelis ambicingai ir atkakliai brenda į tradicinės koncertinės muzikos jūrą, paisydamas sudėtingų taisyklių ir virtuozų reikalavimų. Tai savarankiškos laikysenos kūrėjas, nepasiduodantis moderniosios muzikos festivalių diktatui ir kaprizams. Malcio muzikos evoliucija – tarsi dreifuojantis žemynas: genetiškai kilusi iš šaltoko lietuvių modernizmo, ji mutuoja į daugelyje šalių mielai sutinkamus šiltesnius postmodernius standartus ir nevengia akivaizdžių draugiškumo konservatyvesniems klausytojams ženklų.

Tai nelieka nepastebėta – Malcio muzika vis plačiau sklinda po pasaulį, atliekama Latvijoje, Austrijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Šveicarijoje, Belgijoje, Rusijoje, Kazachijoje, JAV. Vien šiais metais ji skambės atliekama Norvegijos, Rusijos, Vokietijos,Švedijos, Kinijos,Estijos,Ukrainos orkestrų.Ne pirmą kartą JAV autoriaus kūrinius atliks Maskvos Kremliaus kamerinis orkestras. 2004 metais tarptautiniame kompozitorių konkurse "Sinfonia Baltica" Rygoje Malcys laimėjo trečiąją premiją už kūrinį "Virš mūsų tik dangus" simfoniniam orkestrui, 2005 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse – pirmąją premiją už Koncertą fortepijonui ir kameriniam orkestrui; 2006 m. tapo Maskvoje rengiamo kompozitorių konkurso "Mozartui 250" laureatu už kompoziciją kameriniam orkestrui „In memoriam“.

Pastaruoju metu ypatingi ryšiai sieja Malcį su Rusijos artistais. Tarp kūrinius užsakančių muzikantų – garsusis dirigentas Mstislavas Rostropovičius. Maskvos Kremliaus kamerinis orkestras, diriguojamas Mišos Rachlevskio, Malcio muziką yra ne kartą atlikęs Niujorko Carnegie Hall’e – vienoje prestižiškiausių koncertų salių pasaulyje. Kompozitorius išleido keturis autorinius CD.

– Arvydai, augai ir mokeisi Kaune tais laikais, kai Tavo bendraamžiai vaikščiojo ilgais plaukais su tranzistoriniais radijo aparatais rankose ir domėjosi anaiptol ne tuo, kas būdavo oficialiai peršama jaunimui. Ar teko groti roką?

– Taip! Tai buvo mano pirmosios bemiegės naktys: bendraminčių pokalbiai, muzikos klausymasis, repetavimas… Pradėjau groti gitara „rimtame“ ansamblyje nuo 1972 m., tai buvo KPI mechanikos fakulteto vokalinis instrumentinis ansamblis, kuriam vadovavo dabartinis kultūros ministras Jonas Jučas.

– Ar garsieji Kalantos įvykiai turėjo kokios nors asmeninės reikšmės?

– Turėjo didelės reikšmės mano pilietiškumo ir patriotiškumo formavimuisi. Apie pokario rezistenciją buvau tik girdėjęs, per TV rodydavo demonstrantų susidūrimus su policija „supuvusiame kapitalizme“, – ir še tau: tai, ką teko pamatyti ir išgyventi, liko visam gyvenimui.

– Dalyvavai „neramumuose“?

– To net aprašyti neįmanoma, kaip laisvės, pasitikėjimo, pagarbos jausmai šalia tavęs esančiam piliečiui maišėsi su neapykanta, baime, nepasitikėjimu, neviltimi… Milicijos bejėgiškumas ir baimė prieš minią, armijos isikišimas, šaudymas į orą, minios vaikymas, plaukų kirpimas… Tuo metu mokiausi Juozo Gruodžio muzikos technikume: keturi mano kolegos po tų įvykių negrįžo mokytis ir daugiau jų niekada nemačiau. O vienas draugas pasakojo, kad tardomas KGB, matė ir mano nuotrauką, bet neišdavė…

– Grįžkime prie roko, tarsi svarbiausio tų laikų tapatybės ženklo. Šiandien jis tau gyvas tik prisiminimuose?

– 2002 m. gavau KTU pakvietimą atvykti i Kauno sporto halę – ten susirinko visi dar gyvi ir Lietuvoje išlikę anų laikų Kauno roko muzikantai. Netekau žado: nepalaikiau jokių ryšių nė su vienu iš jų, o jie išleido programėlę, kurioje buvo ir mano nuotrauka – šalia „Raganių“, „Kertukų“, „Gintarėlių“

Tik atsigręžęs praeitin prisimeni ir supranti, koks gyvenimo būdas buvo ROKAS, koks

saldus buvo laisvės vėjo dvelksmas jaunystėje. Manau, kad tuos dalykus ypač brangina tie, kurių likimas nesusiejo su muzika.

– Kurioje Kauno vietoje gyvenai?

– Gyvenau Žaliakalnyje, kvartale tarp Saulės gimnazijos ir Stepo Žuko meno mokyklos, ten ir dabar tebegyvena Tėvai.

– Kas labiausiai patikdavo tuometiniame mieste?

– Visi miestai turi gerų ir blogų įtakos zonų... Vien tai, kad Naujalio meno mokykla buvo Kauno arkivyskupijos buvusioje rezidencijoje, nuteikdavo kažkaip įpareigojančiai. Egzaminai ir koncertai vykdavo kolonų salėje, kurioje ne taip seniai rinkdavosi vyskupai…

Už tvoros stebėdavau kunigų seminarijos veiklą, o juk tuo metu mes gyvenome LSSR. Mokyklos kiemas buvo vienintelė vieta, kur galėdavai kiekvieną dieną ramiausiai žiūrėti į klerikų pulkus su sutanomis, žavėtis paslaptingais ir patraukliais jų ritualais...o to pačio architektūrinio ansamblio kitas kiemas-buvo užgrobtas – jame Sovietų armijos kareivinės...

– Mano atmintyje išliko riebi raudona žvaigždė, pritaisyta vieno iš seminarijos atimtų ir kareivinėmis paverstų pastatų bokšto smaigalio viršūnėje. Matydavau ją kasdien, eidamas į mokyklą. Vėliau ją, žinoma, nulupo. Bet tikiuosi, kad Tau tuomet rūpėjo ne tik tokie rimti dalykai?

– Kaunas yra žalias miestas: nuostabus Ąžuolynas,Vytauto parkas, miesto sodas, Nemuno ir Neries santaka. Joje mes prieš 40 metų po pamokų eidavome maudytis! Šiandien tuo sunku patikėti. Aplink Kauno pilies bastėją juosusį griovį, kai jis pavasarį ir rudenį prisipildydavo vandens, plaukiodavome iš lentgalių sumontuotu plaustu: ne kartą teko ir skęsti, grįždavau namo su šlapiomis knygomis ir pats iki ausų permirkęs...

– O kaip kultūriniai to meto Tavo interesai?

– Labai traukė teatrai, mačiau visus spektaklius visuose teatruose. Šiandien negaliu suprasti: kodėl Valstybės opera net ir po 16 nepriklausomybės metų vis dar vadinasi sovietų primestu Muzikiniu teatru?

– Na, ten kažkada tarsi ir būta diskusijų apie tai, bet turbūt nugalėjo tingi inercija, kaip ir makabriškai ilgo Nacionalinio operos ir baleto teatro pavadinimo atveju…

– Juk tai teatras, kur susiformavo Lietuvių nacionalinė opera, kuriame lankėsi Šaliapinas, Diagilevo baleto trupė, dirigavo Malko, Wolffas ir daug kitų tarpukario garsenybių, o kur dar visa lietuvių plejada… O dramos teatre mačiau visus Jono Jurašo ir Jono Vaitkaus pastatymus, tarp jų – ir Broniaus Kutavičiaus operą „Strazdas –žalias paukštis“.

– Kas buvo Tavo specialybės – violončelės – mokytojas?

– Mano pirmasis mokytojas buvo Vilnius Petrauskas. Man labai pasisekė! Jis ir dabar ateina į koncertus Kaune, kai atliekami mano kūriniai.

– Aš jį irgi puikiai prisimenu dar iš savo pradinių mokslų Kaune laikų.

– Esu jam labai dėkingas ir skolingas, tikiuosi išleisti pjesių rinkinį violončelei ir fortepijonui, kurį dedikuočiau mano mylimam Mokytojui. Jo dėka aš tiesiog negalėjau nepamilti muzikos.

– O ar tuomet, dar iki konservatorijos Vilniuje, jau rašei muziką?

– Grodamas įvairiuose ansambliuose, rašiau tik dainas.

– Kas buvo partneriai tuose ansambliuose?

– Kęstutis Lušas, Natanas ir Jaša Gitkindai, Griša Šliomas, Vidas Švagždys, Arvydas Joffe, Arūnas Gaulė ir kiti. Lušas jau prieš 30 metų buvo subūręs bendraminčių ansamblį, iš esmės, savotišką analogą šiandieniniam „Gaidos ansambliui“. Jį sudarė styginis kvartetas, septyni pučiamieji ir du klavišiniai instrumentai bei ritmo grupė. Ansamblis grojo sudėtingiausias kompozicijas. Kai jį vieno koncerto Taline metu išgirdo nusimanantys žmonės, iškart pasikvietė į TV ir viską nufilmavo. Gaila, tuo metu dar nebuvo videokasečių: dabar visi amo netektų išgirdę, kokio sudėtingumo ir gaivališkumo buvo tos kompozicijos...

– Bet juk čia buvo tik pradžia?

– Vilniuje, įstojęs į konservatoriją, atsidėjau klasikos studijoms, tačiau mane buvo sugundę Algis ir Valdemaras Frankoniai. Mes kartu mokėmės, kartu koncertavome, grodavome šokiuose ir vestuvėse. Studentams labai reikėjo pinigų, o Valdas buvo puikus vadybininkas.

– Ir ką – niekam neužkliuvote taip linksmai gyvendami?

– Mane sudrausmino prof. Saulius Sondeckis, sakydamas: arba gitara, arba violončelė. Teko susiimti ir ruoštis sąjunginiam konkursui. Jame pirmąją premiją gavo Aleksandras Rudinas iš Maskvos, su kuriuo visiškai neseniai, praėjus 30 metų po konkurso, vėl susitikome: pasižiūrėję vienas į kitą konstatavome, kad nepasikeitėme....

– Tą dar reikėtų patikrinti, ar tikrai nepasikeitėte, bet geriau pasakyk, kokia muzika tuo metu labiausiai domino ir traukė?

– Kai buvau moksleivis Kaune, patiko rokas: „Emerson, Lake and Palmer“ (jų klausydamasis pirmąkart suvokiau, kaip įdomiai galima aranžuoti Musorgskį , Čaikovskį, Brahmsą), „King Crimson“, „Uriah Heep“, „Yes“.

– O pagal kokią muziką šokdavote?

– Muzika šokiuose visais laikais priklausydavo nuo kompanijos, partnerės, alkoholio kiekio, aplinkos… Viską „suvirškindavome“: „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Queen“, kaip ir Eltoną Johną, „Chicago“, Joe Cockerį, Ericą Claptoną. Daug kas patiko.

– Spėju, kad šiandieninis sąrašas jau būtų stipriai kitoks, o aštuntojo dešimtmečio pradžios patrakėliai jau seniai tapo respektabiliais ponais, bent jau Tu ir Rudinas! Tačiau dar nepaminėjai, kas buvo įsimintiniausieji studijų kolegos?

– Aš du kartus baigiau aukštąją… Labai daug veidų... Kai studijavau violončelę tarp 1975-ųjų ir 1980-ųjų, studijavau su kompozitoriais Vidmantu Bartuliu, Faustu Latėnu, Audrone Žigaityte, Kristina Vasiliauskaite, Dalia Kairaityte.

– Vieni kompozitoriai. Turbūt jau tada labiau rūpėjo jų pasaulis, nei visa kita. Kaip sugalvojai stoti į kompoziciją?

– Paskatino prof. Eduardas Balsys, sakydamas: ar tau nenusibodo groti kitų kūrinius? Dažnai dalyvaudavau kompozicijos katedros studentų koncertuose kaip atlikėjas ir būdavo, kad nenulipdavau nuo scenos, nes visąlaik reikėdavo violončelės.

Atlikdamas šiuolaikinius kūrinius, ypač premjeras, matai visą virtuvę, pats įsitrauki į kūrinio gimimo procesą ir pradedi nesąmoningai svarstyti: ką aš čia pakeisčiau, ką perdaryčiau, kodėl vienas dalykas sprendžiamas vienaip, kitas kitaip... Rimtai susidomėjau kompozitoriaus amatu.

Pradėjau lankyti Balsio kompozicijos fakultatyvą, tik gaila, kad tai truko neilgai: po pusmečio profesorius mirė.

– Netrukus įstojai į konservatoriją antrą kartą…

– 1985-1989 m. studijavau kompoziciją kartu su Arūnu Dikčium, Vaclovu Augustinu, Loreta Narvilaite, Antanu A. Budriūnu, Tomu Juzeliūnu. Mūsų buvo ir daugiau: Regimantas Petronis, Audrius Grybauskas, Gintautas Abarius, tačiau jie neįveikė Rimanto Janeliausko teorinių mokslų tvirtovės ir studijų nebaigė.

– Kokios disciplinos, studijuojant kompoziciją, Tau atrodė svarbiausios ir įdomiausiai dėstomos?

– Daug buvo įdomių paskaitų... Adeodato Tauragio, Jono Bruverio, Vytauto Landsbergio dėstomi muzikos istorijos kursai, Osvaldo Balakausko polifonija. Man patiko Rimanto Janeliausko metodika: įvairios analizės, schemos, originalus požiūris į šiuolaikinę harmoniją, ir analizę.

Mane nustebino vieno žmogaus iš marksizmo leninizmo katedros įžvalgumas ir drąsa: dėstytojas Gustaitis jau tada pasakė, kad SSSR subyrės ir kad jos ekonomika su darbo našumu, efektyvumu, blefavimu ir švaistymusi – Afrikai,Kubai, Vietnamui ir kitoms šalims – yra ant ribos ir kad to burbulo subliuškimas artinasi; mes visi tai pamatysime! Tiesa, auditorijoje buvo ir tokių, kurie sakė: tai provokacija…

– Bet tarp dviejų studijų ciklų aukštojoje mokykloje Tu dar patekai į sovietų kariuomenę?

– Tarnavau Vilniuje. Buvau vienos iš ten dislokuotų divizijų dainų ir šokių ansamblio neformalus vadovas: formalus vadovas buvo majoras Aleksandrovas.

– Ką ten reikėjo daryti?

– Rašiau orkestruotes dideliam ansambliui, kameriniam chorui ir šokėjų grupei – tai man buvo gera praktika. Su Aleksandrovu pasitardavome, kokias dainas, chorus, šokius paruošiu kolektyvui. Tuo metu populiariausia sovietinė muzika per radiją buvo Dunajevskio ir Pachmutovos kūriniai, tačiau natų nebuvo ir tekdavo jas rašyti pačiam arba susirasti ir iškirpti iš žurnalo „Ogoniok“: paskutiniame puslapyje visada būdavo koks nors dainos klavyras su tekstu... Bet kai ką, jei prispirdavo valdžia, tekdavo iš klausos atkurti. Tai ir būdavo oficiali programa, su kuria mes koncertuodavome po Pabaltijo karinę apygardą: Rygą, Taliną, Daugpilį, Valmierą, Piarnu, Vilnių, Kauną, Šiaulius, Alytų… Aišku, grodavome ir šokiams.

– Ar turėjai sąlygas pabūti vienas ir veikti ką nori?

– Armijoje turėjau gana neblogas sąlygas, galėdavau išeiti i miestą, sakykime, trintuko pirkti... Turėjau daug laisvo laiko, todėl čia gimė mano pirmosios kompozicijos.

– Betgi dar prieš kariuomenę pradėjai dirbti filharmonijos simfoniniame orkestre. Kelintais metais atėjai į orkestrą?

– Tai buvo 1979-ieji, įsimintini Lietuvai metai. Pirmas koncertas su orkestru buvo triumfališkas, skirtas Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui. Atlikome Beethoveno 9-ąją simfoniją ir Juliaus Juzeliūno „Cantus Magnificat“. Muzika darė įspūdį... Jaučiausi kaip koks Romos imperatorius, grįžęs į Romą po pasaulio užkariavimo.

– Tikrai, tie metai buvo bene gražiausi iki Sąjūdžio atsiradimo, jautėsi žmonių pasididžiavimas ir energija.

– Pirmą kartą per visą LSSR istoriją miestas buvo taip išpuoštas – perdažyti senamiesčio fasadai, pilnos gatvės vėliavų, studentams leista dėvėti kepures. O kaip buvo pakylėtas pats universitetas – jis tiesiog sutvisko, atgijo salės, kiemai. Kokius stebuklus jame tuo metu sukūrė Petras Repšys ir kiti genijai...

Po to viskas sugrįžo į savo ankstesniąsias vietas...

– Dirbi filharmonijoje ligšiol. Ar klausydamasis atliekamos kitų kompozitorių muzikos ir dabar ją lygini su savo idėjomis?

– Orkestre tenka išklausyti labai daug ir labai įvairios muzikos. Tačiau tikrai nesiruošiu pasiduoti madingų technologijų ir priklausomybių kurioms nors dominuojančios srovės kerams.

– Kokie praeities simfonistai tau artimiausi?

– Yra labai daug meistrų, išmanančių simfoninį orkestrą, bet jei reikėtų apsiriboti keliais, tai –M. Ravelis, I.Stravinskis,S. Prokofjevas, W.Lutoslawskis, Johnas Adamsas.

– Ar nebijai kitokios muzikos ardomojo poveikio savo muzikos rašymui?

– Man patiko Vidmanto Bartulio atsakymas į panašų klausimą: „Kaip saugai savąjį Aš?“ – „Tasai savasis Aš arba yra arba jo nėra. Jeigu Jį reikia saugoti, tai gal Jis dar nėra savasis Aš… O jeigu ne, tai kam Jį saugoti?“

O dėl kitos muzikos poveikio – nepriimi to, ko jauti, kad tau nereikia.

– Mano žiniomis, esi daugiausiai prozos perskaitęs Lietuvos kompozitorius, puikiai išmanantis naujausią literatūrą. Nuo kada tapai sistemingu skaitytoju?

– Žinai, uždraustas vaisius saldžiausias, o knyga sovietų laikais buvo deficitas: jei ką nugriebdavau – su malonumu sugrauždavau...

Po Nepriklausomybės atkūrimo atsiradus didžiulei knygų pasiūlai, rinkausi leidyklų „Tyto alba“ ir „Alma Littera“ leidžiamas knygas, ta literatūra labai praturtina mano dvasią ir sielą. Dabar skaitau dažniausiai kelionių metu ir vasarą: vasarą aš muzikos nerašau.

– Kokie rašytojai tau atvėrė naujas perspektyvas?

– Jų buvo ir yra labai daug. Mes turime nemažą biblioteką, tai didžiausias buto kambarys. Galbūt viskas pradėjo nuo Hermano Hesse‘s...

Knygų skaitymas – tai nuostabus jausmas, pasinerti į jų siūlomą pasaulį – tai atrasti, kas nepažinta, nepatirta, dar negirdėta, tai padeda suprasti save, artimus žmones, mus supančią aplinką. Tai didžiulė palaima: pabūti vienam, bet ir su kažkuo...

Skaitydamas knygą aš lavinu kartu ir komponavimo įgūžius, nes užčiuopiu formą, temą, kontrapunktą. Visas priemones, reikalingas įgyvendinti savo Idėją.

– Ar jauti kokią nors kitų menų įtaką tavo muzikos kūrybai?

– Manau, kad nesąmoningai kai kurie mano opusai turi tam tikrų siužetų, artimų ir literatūrai, ir teatrališkumui.

– O kaip užgimsta tavo kūrinio sumanymas?

– Viskas prasideda nuo idėjos, tada ieškau būdų kaip ją realizuoti. Būna, kad metų metus klajoja tam tikra idėja: tu su ja keliesi ir eini miegoti, tačiau materialaus įkūnijimo vis negali atrasti, – tai ne tokia forma, tai ne toks ritmas, tai ne tie atlikėjai, ne tas laikas, ne ta nuotaika...

– Ar svarbu, ką tuo metu veiki, kur būni, kokią muziką groji?

– Taip, labai svarbu, kad aplink mane ir manyje būtų ramybė ir susitaikymas, pirmiausia –

su pačiu savimi.

Kol nebaigiu vieno darbo, negaliu imtis kito – su ta našta keliuosi ir gulu. Kol jos nenusimetu, neturiu ramybės. Stebiuosi, kai K.Pendereckis pasakoja rašantis iškart po kelis kūrinius…

– O ar braižai kokias nors schemas ar piešinius?

– Visada stebėdavausi žmonėms, kurie moka suplanuoti savo gyvenimą, darbą, šeimą. Esu daugiau intuicijos kompozitorius, bet aišku, kad kiekvienas kūrinys turi kažkokią tik jam vienam būdingą ir pritaikomą sistemą.

Manau, kad modernizmas labai praplėtė kompozitoriaus išraiškos priemones, autorius gali rinktis kas jam arčiau širdies, likdamas ištikimas savo vidiniams poreikiams, tačiau modernumas dėl modernumo yra abejotina vertybė. Turi būti dar keletas elementų, kurie kūrinį daro menu.

– Ar grįžti prie senų nebaigtų rašyti kūrinių?

– Negrįžtu, stengiuosi įdėti viską, ką galiu ir todėl nebegrįžtu, jei grįžčiau taisyti, tai būtų pasaka be galo, praeitų keletas metų – vėl norėtusi kažką taisyti, tobulinti, atsirastų naujų idėjų…

– Koks metodas tau artimesnis – nuoseklus kasdieninis darbas ar spontaniški priešokiai?

– Man labai svarbus įkvėpimas, bet nesėdžiu ir jo nelaukiu, nes galiu ir nesulaukti. Idėjų kūriniams turiu trims metams – aišku, tai nereiškia, kad tie planai nesikeis. Kai įsigilinu į darbą, tai jis tampa kasdieninis amatininkiškas kūrinio auginimas ir glūdinimas.

– Ko reikia, kad jaustumeis įkvėptas ir pilnas jėgų komponuoti?

– Jaustis mylimam ir reikalingam.

– Sakai, kad kūrybos procesą gali paveikti meilė?

– Manau, kad visus žmonijos procesus stimuliuoja meilė. Civilizacija visada rėmėsi meilės varomąja jėga: paskaitykime karų, išradimų, keliautojų, politikų, verslininkų istorijas, jau nekalbu apie menininkų...

– O kokią įtaką tau daro sapnai?

– Retai kada susapnuoju, dar rečiau tą sapną nešiojuosi savyje. Dabar net negaliu prisiminti – ar sapnai daro įtaką mano kūrybai...

Tačiau kai susapnuoju vaikystės vasaras senelių sodyboje, atsikeliu puikiai nusiteikęs.

– Ar kontraktas padeda koncentruotis, ar tik kelia nerimą, kad gali nespėti parašyti?

– Kontraktas padeda įgyvendinti idėjas, nes kai kurios idėjos be kontrakto taip ir lieka tik popieriuje, pasensta ir lieka neįgyvendintos. Kontraktas ne tik padeda koncentruotis. Jis kompozitoriui suteikia dvasinę ramybę, kad kūrinys bus atliktas. Nes priešingu atveju tenka net po keletą metų laukti premjeros.

– Esi produktyviausias viduriniosios kartos lietuvių simfonistas, šiuo metu, man atrodo, niekas kitas neparašo tiek daug orkestrinių kūrinių. Kas nulėmė tokią tavo orientaciją?

– Nelaikau savęs tik simfonistu, mano kūryboje lygiai tiek pat svarbi yra ir kamerinė muzika.

– Ar komponuoji prie pianino?

– Pianino nebeturiu, komponuoju prie sintezatoriaus „Kurzweil“ klavišų.

– Ar gali dirbti, kambaryje būdamas ne vienas?

– Yra daug darbų, kuriuos galiu dirbti, jei kambary žmona sėdės ir tyliai skaitys knygą, tačiau kūrinio gimimas iš manęs reikalauja visiškos ramybės, ir pirmiausia ramybės manyje.

– Kaip apibūdintum improvizacijos ir disciplinos santykį savo muzikoje?

– Kaip ir gyvenime: improvizacija ir disciplina turi viena kitą papildyti. Juk sutikę žmogų iš akių matome – čia stovi sausas teoretikas, čia „šiltnamio žmogus“, čia visko bijantis žmogus – kad tik ko neatsitiktų...

Nesvarbu, kaip tu tai padarysi – muzika turi tekėti, gyventi, pasakoti, sukurti tam tikrą būseną...

– O dėl ko tau svarbus virtuoziškumas?

– Man jis visai nesvarbus kaip tikslas. Juk tai tik priemonė kūrinyje-pasakojime, užpildantį kažkokį tos kelionės tarpsnį, kurianti emocinę būseną, kuri tai situacijai būna priimtiniausia.

Kadangi esu šešių instrumentinių koncertų autorius, tai iš patirties gerai žinau, kad neprivalau pataikauti atlikėjams, nors man naudinga žinoti jų nuomonę ir nuostatas,jų „virtuvę“, kai kuriais atvejais –jų ego.

– Dirbi su ryškiais instrumentalistais ir dirigentais iš užsienio, ar jų skoniai kaip nors veikia tavo sprendimus?

– Niekaip neveikia, nes rašau jų nepažinodamas ir tik po to vieni kitus susirandame. Esu tik keletą kūrinių parašęs konkrečiam atlikėjui – tačiau visi jie pirmiausia draugai, o tik po to atlikėjai.

– Įdomus paradoksas! Tačiau Tavo kontaktai su garsiais Maskvos muzikantais – išskirtinis reiškinys naujausiųjų laikų lietuvių muzikos istorijoje. Kaip jie užsimezgė?

– Labai įvairiai, pavyzdžiui, su jau minėtuoju Aleksandru Rudinu ir kitu puikiu violončelistu Aleksandru Kniazevu prieš 30 metų grojome viename konkurse.

Jaunas, labai perspektyvus Maskvos Ipolitovo-Ivanovo fortepijoninis kvartetas Vilniuje Stasio Vainiūno konkurse tapo laureatu atlikdamas ir mano kūrinį – „Erškėčių akys“. Beje, tos kompozicijos premjerą surengė 1999 m. Belgijoje Tavo vadovaujamas Vilniaus naujosios muzikos ansamblis, kurio nariu tuo metu buvau ir aš. Dabar rusai įtraukė „Erškėčių akis“ į daugelį koncertų, įrašė CD „Melodijos“ firmoje, netgi užsakė man naują opusą...

O pirmasis mano kūrinys Maskvoje skambėjo prieš 20 metų – 1987 m. Maskvos konservatorijos Rachmaninovo salėje su Sergejumi Okruško atlikome Sonatą violončelei ir fortepijonui.Šiandien tą sonata susidomėjęs studijuoja ir ruošiasi atlikti Denis Šapovalov..

– Ar neslėgė Rostropovičiaus autoritetas, kai užsakė parašyti jam simfoninį kūrinį?

– Apie jį galiu kalbėti valandas... Tokio iškilaus ir paprasto, nuoširdaus ir tikro žmogaus, piliečio ir menininko nesu sutikęs, nors teko susitikti ne su vienu tikrai garsiu artistu. Mes bendraudavome kaskart, kai jis diriguodavo ir grodavo su LNSO. Kovo mėnesį tikiuosi susitikti Vokietijoje – ten suplanuoti Maestro koncertai su mūsų orkestru, kuriuose jis diriguos Čaikovskį ir Šostakovičių.

Kadangi jis žinojo, kad esu kompozitorius, tai visada pasiteiraudavo, ką naujo rašau. Kol po vieno koncerto Šveicarijoje pasiūlė jam sukurti efektingą simfoninį kūrinį.

– Ar Tau būtinos recenzijos apie tavo kūrinius?

– Įdomu sužinoti apie kritikų atradimus, jų kūrybinius ir klasifikacinius sugebėjimus... Manau, kiekvienam autoriui naudinga išgirsti kitą nuomonę, kritišką nuomonę iš šalies, – bet ar man tai tikrai būtina?..

Svarbiausia būna klausytojų nuomonių įvairovė – visi jie būna savaip teisūs, nors man kaip autoriui įdomiausia, kai mano ir klausytojo interpretacija skiriasi. Ir manau, kad tai nėra nei tragedija, nei komedija – juk kiekvienas klausytojas atranda tai, ką turi savyje...

– Kada nors skaitai, kas rašoma apie kolegų muziką?

– Kai kas nors pasitaiko po ranka – būtinai paskaitau. Kartais nusistebiu: kūrinys pristatomas skaitytojui taip moksliškai, kad virsta istorine-kosmine-panegirine-aiškinamąja profanacija. Jei Lietuvoje gyventų Gavinas Bryarsas, garsus britų kompozitorius, kurio muzikos pagrindas yra elementarus trigarsis – jis čia būtų paprasčiausiai sunaikintas…

– Bet ar žmonių reakcija į Tavo muziką inspiruoja naujus sumanymus?

– Ne.

– Pastaraisiais metais labai susidomėjęs stebiu Tavo naują veiklos sritį, manyčiau, įdomiai papildančią ankstesnę ir dabartinę kūrybą. Kalbu apie Trakų rajone, netoli Semeliškių esančią sodybą, sumaniai verčiamą patraukliu poilsio centru su visiškai įmanoma kultūrinių renginių vieta. Bene netikėčiausias dalykas ten – didelėje teritorijoje, ant kalvų, tarp pelkių ir ežerų atsirandantis naujas parkas, kuriame auga įvairių rūšių medžiai, o gal net ir grybai. Kaip kilo tokia, sakyčiau, nepraktiška mintis sodinti medžius aplink savo sodybą ir užveisti parką?

– Labai natūraliai. Kadangi sodyba ant kalno, miškų aplink nėra, kartais ant kalno būna vėjuota, o žemės užtektinai, tik netingėk ir kurk. Taip atsirado alpinariumas ir gėlynas, naujasis sodas ir daržas, tvenkinys, spygliuočių ir lapuočių giraitės...

– O koks tavo požiūris į architektūrą?

– Žaviuosi tais architektūriniais sprendimais, kurie papildo aplinką, įsikomponuoja kaip darnus ansamblis, – taip ir norisi ten ilgiau užsibūti. Domiuosi architektūra, net norėjau ją studijuoti...

– Taip ir knieti paklausti, ar nesi užčiuopęs darąs kažką analogiško ir muzikoje, ir kurdamas parką? Juk akivaizdu, bent jau Tavo atveju, kad kraštovaizdžio formavimo menas yra to paties kūrybos poreikio išraiška.

– Sutinku, manau, kad šis kūrinys išliks, teiks džiaugsmą ir prisiminimus. Esu miesto vaikas, man tai buvo daugybės atradimų, naujų išbandymų, nusivylimų ir savęs pažinimo būdas.!!

– Tai kada pagaliau organizuosi savo dvaro festivalį, apie kurio idėją jau seniai pasakoji?

– Neturiu dvaro, turiu tik sodybą, manau, tas renginys turi natūraliai pribręsti, – kaip ir naujai pasodintas sodas.