Straipsniai

Nors jo muzika susilaukė nemenko pripažinimo įvairiose Europos šalyse kur buvo atlikta tokių žvaigždžių kaip Mstislavas Rostopovičius ir Jurijus Bašmetas, lietuvių kompozitorius Arvydas Malcys (g. 1957) yra, kiek aš žinau, nelabai žinomas Jungtinėse Valstijose. Tikrai, ši kompaktinė plokštelė pavadinta Vox clamantis in deserto, kurioje įrašyti penki stambūs kūriniai kameriniam orkestrui sukurti per pastaruosius 12 metų, yra pirma mano galimybė išgirsti jo muziką. Džiaugiuosi, kad pagaliau pažinau Malcį ir tikiu, kad daugelis šioje plokštelėje esančių kūrinių padarys įspūdį šiuolaikinės muzikos gerbėjams.

Nors Malcio muzika neabejotinai moderni, ji yra stebėtinai prieinama. Matyt tai yra sąmoningo kompozitoriaus apsisprendimo “nepaversti muzikos matematika ar gramatika” rezultatas. Muzikos kalbos priemonėmis jis siekia spręsti svarbiausius klausimus: žmogišką aistrą, kovą, pakilimą ir kritimą, meilę, mirtį ir draugystę, laikinumą ir amžinybę.” Šie žmogiškos emocijos elementai juntami visuose šioje plokštelėje įrašytuose kūriniuose. Daugeliu atvejų, ši iškalbinga, įspūdinga ir jaudinanti muzika savo tamsiu intensyvumu, rimtumu ir sudėtinga harmonine kalba man primena Giya Kancheli partitūras (atėmus fragmentiškus Brodvėjaus elementus).

Aš pirmenybę duodu iškalbingam Klarneto koncertui su įsimenama antra dalimi ir groteskišku finalu; elegiškam Alto koncertui, kurį Malcys pavadino In Perpetuam Memoriam. O populiariausiu Malcio neoklasikiniu kūriniu Paukščių takas likau mažiau sužavėtas. Kūrinys akivaizdžiai įtakotas Heinricho Schenkerio teorijos (todėl nenuostabu, kad nepaveikė manęs!). Panašiai ir Fleitos koncertas, kuriame solistė Camila Hoitenga kartkartėmis perveria širdį aštriu tembru, man paliko pernelyg nerimą keliančio opuso įspūdį.

Įrašo garso kokybė puiki, taip pat ir dirigento Roberto Šerveniko, įveikusio šiuos sudėtingus kūrinius, indėlis. Nepaisant Hoitengos spiegimo visi trys solistai turi būti pasveikinti, kad sėkmingai susidorojo su Malcio jiems iškeltais uždaviniais. Likau įpatingai sužavėtas In Perpetuam Memoriam solisto – altisto Hartmut Rohde plataus tono spektro ir gilumo. Lietuvos kamerinis orkestras griežia išraiškingai ir įtikinamai, nors kartais pasigirsta styginių intonacinių netikslumų.

Šiltai rekomenduoju šiuolaikinės muzikos entuziastams.