Straipsniai

 

 

Vakarą vedęs Viktoras Gerulaitis, dalinęsis kitų ir savo paties įžvalgomis apie kompozitoriaus kūrybą, paminėjo, jog jam imponuoja A. Malcio kūrybos „teisingumas“. Šis abstraktus epitetas šiaip jau galėtų būti traktuojamas įvairiai – kaip nuoseklus, sistemiškas konstruktyvumas, kaip socialinis angažuotumas įvairioms „tiesoms“ perteikti ar kaip darnaus skambesio siekis. V Gerulaitis akcentavo būtent pastarąjį aspektą: anot muzikologo, A. Malcys „nekankina“ klausytojų eksperimentais, o rašo gyvybingą, gražiai skambančią muziką, kurios malonu klausytis. Iš tiesų, koncerte skambėję kūriniai bylojo apie kompozitoriaus estetinį polinkį į konsonansišką skambesį ir logišką, organišką dramaturgiją, o taip pat – įtaigios emocinės ekspresijos siekį. Sveikindama jubiliatą, į tai atkreipė dėmesį Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė, akcentavusi, jog A. Malcio muzika būna įvairi – linksma ir liūdna, gyvybinga ir lyriška, bet visada – įtaigi. Ko gero, nebūtų per drąsu teigti, jog šią ypatybę liudija kompozitoriaus kūrybinė sėkmė, jei ją matuotume gausiais opusų atlikimais ir muzikantų simpatijomis (A. Malcio kūrybiniais partneriais yra buvę žymūs atlikėjai violončelininkas Davidas Geringas, altininkas Jurijus Bašmetas, smuikininkas Sergejus Krylovas ir kt.). Tai, kad A. Malcio muzika reikalinga, liudija ir didžiulis autoriaus produktyvumas (apie pusšimtį orkestrinių kūrinių ir dar daugiau kamerinių opusų) – vargu, ar nesant paklausos, kuris nors kompozitorius taip intensyviai rašytų.

 

Dar 2009 m. Šarūnas Nakas rašė: „Laužydamas estetines ribas (gal visai netyčia?), ignoruodamas didžiąsias strategijas (gal be blogos valios?), Malcys paprastina (sau ir kitiems) daugelį kitų aspektų (muzikos kalbą ir formas), tapdamas be galo patrauklus šiuolaikiniams atlikėjams (netgi labai garsiems), išpažįstantiems klasikinį kanoną, tačiau ieškantiems (bent jau kartais) kažko šviežesnio, nei pusantro šimto metų senumo autoritetų veikalai. Toks dialogas su klasikos virtuozais ir yra (tikriausiai) svarbiausias kompozitoriaus produktyvumo stimulas.“ (Arvydas Malcys: „…Muzika turi tekėti, gyventi, pasakoti…“) Išties nestebina, kad moderniai skambanti techninių galimybių, emocingos ekspresijos ir aiškių klasikinių formų dermė yra patraukli atlikėjams – čia nėra itin sudėtingų eksperimentinių viražų, nors garsovaizdžio praturtinimui kompozitorius nevengia įtraukti avangardinių technikų (sonoristikos, aleatorikos) elementų; klausant justi muzikos spalvingumas ir gaivumas, išlaikant darnią skambesio visumą; be to, atlikėjui suteikiama pakankamai erdvės intensyviai interpretacijai. Šv. Kotrynos bažnyčioje šalia kitų opusų turėjome progą išgirsti Koncertą klarnetui ir kameriniam orkestrui (2007) bei Koncertą smuikui, altui ir kameriniam orkestrui (2012), kurių atlikimas buvo argumentas ir gyvas įrodymas, kodėl A. Malcio muzika mėgstama atlikėjų. Klarnetininko Algirdo Doveikos atminimui skirtą Koncertą klarnetui atliko V. Giedraitis, jaunas ir neabejotinu talentu apdovanotas muzikantas, itin išraiškingu ir niuansuotu garsu atskleidęs jautrią antrosios in memoriam dalies lyriką, o gyvose pirmojoje ir trečiojoje dalyse vėrėsi virtuoziniai horizontai, kuriuos klarnetininkas perteikė lengvu, žaismingu ir aktyviu garsu, ypač atliepdamas finalinės scherzo dalies charakterį. Šis kūrinys, kaip ir Koncertas smuikui, altui ir styginių orkestrui, sukomponuoti besilaikant klasikinio koncerto žanro tradicijų: trijų dalių („greita-lėta-greita“) struktūros ir solisto bei orkestro priešpriešos, tad solistai turi pakankamai progų atsiskleisti kaip meniškai ir techniškai pajėgūs atlikėjai. Altininkas H. Rohde ir smuikininkė B. Pivnenko, atlikdami minėtą koncertą, pasirodė būtent tokie, nors smuikininkės charizma ir ugnis šiek tiek užgožė altininką. Tačiau abu, muzika pasakoję individualizuotas istorijas, skambėjo darniai ir sugestyviai.

 

Koncertai atstovavo absoliučiosios muzikos sferą, o kiti keturi nuskambėję kūriniai kameriniam orkestrui savo pavadinimais sufleravo apie romantiškesnes, gal net impresionistines aspiracijas – pvz. „Perskelta tyla“ (2004) ar „Sniegynų hiacintas“ (2013). Šios dvi kompozicijos, visai skirtingos savo nuotaikomis, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro buvo atliktos su ekspresyvia įtaiga, nors klausantis šviesaus, repetityvinio „Sniegynų hiacinto“ kiek pritrūko aštresnės štrichų artikuliacijos, galinčios dar pastiprinti kampuoto sniegingo peizažo gaivą ir „spindesį“. Grieždamas simboliškai vakarą pradėjusią dramatišką „Perskeltą tylą“, orkestras meistriškai įtraukė į aktyvų agresyvių impulsų lauką, pripildytą tiek paskirų žiežirbų, tiek sonorinių šių žiežirbų „kamuolių”. Taip pat skambėjęs „Vilties aitvaras“ – tarsi hommage à Mozart; anot kompozitoriaus, tai buvo lengvos ir bravūriškos, tonalios muzikos, tokios, kokią rašydavo W. A. Mozartas, siekis. Kompozicija, nors ir nepripildyta tipiškų ir atpažįstamų „mozartiškų“ intonacijų, Vienos klasiko dvasią atliepė savo šviesia harmonija ir žaismingumu, kurią taikliai perteikė orkestras. Koncertą pabaigęs naujausias A. Malcio kūrinys „Bolero“ (2017) – dar vienas hommage, šį kartą – akivaizdžiai Maurice’ui Raveliui. Atrodo, jog kompozitorius, rašydamas šį kūrinį, neturėjo intencijų skelbti savo originalumo ar individualybės: regis, kompozitoriui kur kas svarbiau yra išlaikyti ir priminti klausytojams kai kuriuos svarbius kultūrinės atminties artefaktus, koks antai yra Ravelio „Boléro“ (1928). Kūrinio anotacijoje autorius teigia, jog „praeities muzikos asociacijos papildo ir sušildo dabarties kūrybą. Tikiu, kad šiandien ir atlikėjai, ir klausytojai pasiilgo įspūdingų, neišdildomų momentų, <...> dėl kurių būtų galima pamilti kokį nors naują kūrinį, – lyg kadaise Mozarto, Schuberto ar Chopino muziką…“. Malcio „Bolero“ su Ravelio opusu asocijavosi ne tik ritmo ostinato, bet ir instrumentuotės pasirinkimais, koloritu, ir forma (tema su variacijomis). Tai – tarytum mandagus reveransas Raveliui, pasinaudojant sąsaja su istorija ir išnaudojant praeities kūrinio privalumus kaip galimybę priartėti prie klausytojo per jam pažįstamus ir mielus muzikos potyrius.

 

Kaip kadaise rašė Š. Nakas, A. Malcys yra „tradicionalistas su postmodernistiniu virusu galvoje.“ (ten pat) Ir, derindamas laiko patikrintas formas, žanrus bei „naujojo konsonansiškumo“ skambesį su aštresniais ir ekspresyviais impulsais, laimi atlikėjų ir nereto klausytojo simpatijas.