Straipsniai

https://muzikosantena.lt/2023/02/28/lukas-butkus-varomoji-vilniaus-jega/

Šių metų vasario 16 dieną klausytojus į Nacionalinės filharmonijos Didžiąją salę tradiciškai sukvietė iškilmingas Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimo koncertas, kurio metu nuskambėjo lietuvių kompozitorių Arvydo Malcio simfoninis paveikslas „Impetus“ bei pagal poeto Vlado Braziūno tekstus parašytos Donato Zakaro oratorijos „Gratulationes Vilnae“ sopranui, baritonui, mišriam chorui, kameriniam orkestrui bei perkusijai pasaulinė premjera. Scenoje šį instrumentinės ir vokalinės muzikos paveikslą padėjo nutapyti Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Modesto Pitrėno, bei choras „<st1:city w:st="on"><st1:place w:st="on">Vilnius</st1:place></st1:city>“ (ne, ne jis šiais metais mini savo septynių šimtų metų jubiliejų), kuriam savo balsais pritarė ryškūs jaunosios kartos solistai Kamilė Bontè (sopranas) bei Arminas Skirvainis (baritonas).

Arvydo Malcio vardas yra neatsitiktinai sinonimiškas orkestrinės muzikos žanrui. Mėgstamas tiek Lietuvos, tiek užsienio atlikėjų, jo kūrybinio œuvre, kuriame galime suskaičiuoti virš penkiasdešimt kūrinių orkestrui, kontekste „Impetus“ (2001) gali būti vertinamas, kaip emblemiškas šio kūrėjo stiliaus ir talento pavyzdys. Dedikuotas žymiajam violončelininkui ir dirigentui Mstislavui Rostropovičiui, kuris buvo pirmasis jo dirigentas ir užsakovas, „Impetus“ yra savotiška atlikėjiškųjų galimybių eksploatacija. Triguboje orkestro sudėtyje svarbų vaidmenį atlieka keturių perkusininkų partijos. Būtent jų nenuilstančio ritminio piešinio fone atsiskleidžia skirtingos instrumentų grupės ir jų charakteriai, o jų eksponavimas mena tokius „vadovus po orkestrą“, kaip Benjamino Britteno „The Young Person‘s Guide to the Orchestra“. Kūrinio žavesys slypi jo energijoje (kūrinio pavadinimas visgi išvertus iš lotynų kalbos reiškia „varomoji jėga, impulsas“), kuri išlieka kaip konstanta visoje kontrastingoje orkestrinėje ir faktūrinėje dramaturgijoje: nuo pompastiškų tutti epizodų iki lyriškų styginių epizodų, bet taip pat ir sutartinių įkvėpto motyvo sekundinių sąskambių trintyje, ir šelmiškuose solo instrumentų epizoduose. Apsistojant ties sutartinių motyvu, atliekamu trijų obojų, pagalvojau apie tai, kaip ši archajinė priemonė papildo amerikietiškos repetityviosios muzikos dvasia parašyto kūrinio skambesį, tarytum užpildydama žiojinčią prarają tarp praeities ir dabarties, kas savaime tęsia liaudies muzikos įprasminimo ir perprasminimo tradiciją lietuvių muzikoje. Kaip klausytojui, nusprendusiam praleisti savo šventinį vakarą kartu su šiais kūriniais, natūraliai kilo klausimas: kas ta varomoji jėga koncerto idėjos kontekste? Žinoma, tai tik mintys, suponuotos rengėjų organizacinių sprendimų, kurios galbūt prasilenkia su kompozitoriaus pirminiais užmanymais, bet girdėdamas šias ryškias nuorodas į kultūrinę praeitį, prikeltas šiuolaikiniam kontekstui, pradedu galvoti apie impetusą, kaip apie metaforą tautos dvasiai, nenustojančiai veržtis istorinio sukrėtimo akivaizdoje, kaip apie neapibūdinamą varomąją jėgą, kuri net ramybės akimirkomis neužkrečia abejone apie savo neišsemiamumą.

Prisipažinsiu, kad esu gan gerai susipažinęs su „Impetus“ partitūra, mat teko prisidėti rengiant naują jos redakciją. <st1:state w:st="on"><st1:place w:st="on">Dėl</st1:place></st1:state> to nenuostabu, kad atidaus sėdimo darbo metu įsivaizduotas „tobulos“ interpretacijos skambesys neišvengiamai susikirs išgirdus kūrinį atliekamą gyvai. Mane nuvylė energijos bangavimas, tarytum lyriškieji epizodai būtų traktuojami kaip time-out‘ai, kuriuose galima užgesinti variklį ir pariedėti nuo įkalnės taupant kelionės „kuro“ išlaidas. Taip pat akivaizdu, kad taupant vietą scenoje (nes reikia sutalpinti ir visą chorą) buvo atsisakyta dalies stygininkų grupės pajėgumų, <st1:state w:st="on">dėl</st1:state> ko orkestro balansas nepelnytai persisvėrė pučiamųjų instrumentų naudai, sukuriant skambesio disbalansą, kurio iki galo neištaisė dirigento pernelyg romantizuoti ir <st1:state w:st="on"><st1:place w:st="on">dėl</st1:place></st1:state> to iškrentantys iš stilistinio konteksto mostai. Jų vietoje žūtbūt reikalingas tikslumas ir (susi)telkimas. Nepaisant to, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro atlikėjų profesionalumas yra pagirtinas, turint omeny tai, ko kūrinys reikalauja iš kiekvieno orkestro muzikanto atskirai, o prie viso to – kartu, pradedant lieti interpretacinio paveikslo spalvas.

Kaip koncerto plat principal, klausytojams buvo patiekta kompozitoriaus ir chorvedžio Donato Zakaro oratorijos „Gratulationes Vilnae“ („Vilniaus pašlovinimas“) pagal poeto Vlado Braziūno tekstus premjera. Tai plataus užmojo ir nuoširdumo kūrinys, bandantis apčiuopti šių dienų žmogaus, jo miesto ir to miesto istorijos pulsą, kupinas aliuzijų į praeities muzikos stilius, keistai, bet paveikiai suderinantis juos į gana vienaskambę visumą, liudijančią kompozitoriaus meistriškumą ir kūrybos patrauklumą. Kaip A. Malcys yra ryškus savo orkestriniais kūriniais, taip D. Zakaras yra priskirtinas prie lietuviškos chorinės muzikos žvaigždžių. <st1:state w:st="on"><st1:place w:st="on">Dėl</st1:place></st1:state> to atėjau į šį koncertą turėdamas specifinius lūkesčius skambėsiančiai choro partijai ir dar kitokius instrumentinei. Pasirodžiusi netikėtai nuolanki choro partija, atliekama kūrinio užsakovo, choro „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), savo skambesiu ir faktūra epizodiškai priminė Juozo Naujalio dainas: melodinis nepaslankumas, pasireiškiantis dažnu vienos natos rečitavimu, išlaikant griežtas klasikinės balsovados taisykles ant stabilaus ritminio pulso, nedrįstant pažvelgti tironiškajai Prozodijai Tekstaitytei į akis, mat ši dama iš tiesų nemėgsta iššūkių savo senobinei tvarkai (Apsaugok mus nuo (jos) pikto. Amen). Visi šie aspektai tik dar labiau suerzino išgirdus melodingą ir gyvybe alsuojantį orkestrą (prašau, nebekompleksuokime kurti melodijas; geros melodijos yra turtas!). Nors pats kompozitorius aprašyme minėjo norėjęs išvengti patoso (tikriausiai turėjo omeny choro partiją), jo pakaitalu tapo orkestro epizodiškas, bet dažnas dramatizmas, vaizdingai iliustruojantis istorinius bei nūdienų iššūkius, pergales ir eilinio žmogaus, panirusio į jų apmąstymo verpetus, dvasios tragizmą. Viso to ašimi <st1:city w:st="on"><st1:place w:st="on">tampa</st1:place></st1:city> Vilniaus miestas ir jo istorija, nors prieš tai minėtos sąšaukos su Naujalio kūryba labiau pritiktų kaunietiškam pašlovinimui, bet – ai, vėl į neesmines detales įklimpau… Šis komentuojantis choro balsas kūrinyje, po koncerto pagalvojau, veikia tarytum praeities ir dabarties tiltas: tradicinę raišką komplimentuoja modernesnės priemonės, kaip aleatorika ir unisonu skambantis parlando. Kalbant iš klausytojo pozicijos, chorinės dalys gan greitai pasidarė nuobodžios, sakyčiau, net pernelyg pagarbiai buvo interpretuotas poeto Vlado Braziūno tekstas, kuris pasirodė, kaip silpniausias viso kūrinio aspektas. Daug kartų pakartotinai perskaičius nepavyko paneigti prigimtinio šių žodžių muzikalumo ir nuoširdaus jausmingumo, tačiau jie išryškina neigiamus bruožus, apkartinusius oratorijos žanro gyvenimą dvidešimtajame amžiuje, jį pavertusius politikos įrankiu ir lydinčius ligi šiol. <st1:state w:st="on"><st1:place w:st="on">Dėl</st1:place></st1:state> to save prigavau ironiškai klausiantį: ar šiemet minime septynišimtąjį, ar šeši šimtai trisdešimtąjį Vilniaus jubiliejų?

Privalu pakalbėti apie labiausiai nudžiuginusį koncerto aspektą – tai jaunieji solistai Kamilė Bontè bei Arminas Skirvainis, kurių partijų techninė ir emociškai brandi interpretacija kiekvieną kartą jiems stojus prie mikrofono įpūtė į muzikinę medžiagą bei tekstą naujos gyvybės. Jų pasirodymas teikia viltį Lietuvos operos scenos ateitimi, o grįžtant prie šių dienų – nusiminimą, kad jų talentai oratorijos „Gratulationes Vilnae“ per ilgoje trukmėje nebuvo atskleisti didesniais laiko kiekiais. Nepaisant to, dideli sveikinimai keliauja jiems ir juos pakvietusiems organizatoriams.

Šio vasario 16-osios dienos minėjimo koncerto muzikinis paveikslas, nors ir su gilia pagarba menantis Lietuvos praeities šešėlius, buvo nuspalvintas šviesiausiomis šventės spalvomis. Jei į jį pažvelgtume, kaip į savotišką dvasios diagnostiką, atskirtą nuo savo politinių ir istorinių kontekstų, pamatytume kultūros atspindį visuomenės, baigiančios galutinai išsigydyti represinių traumų paliktas žaizdas. Šio sveikimo proceso pabaigą žymės kūrėjų, užaugusių laisvės dvasioje ir savaip tęsiančių praeities ir dabarties dialogą, kūriniai ir balsai (plačiausia šio žodžio prasme), skambėsiantys toje pačioje scenoje, kurioje šio koncerto vakarą skambėjo mūsų dienų ryškiausieji. Tebūna šio tikslo siekis varomąja Vilniaus ir Lietuvos jėga.